Napoleono armijos mundurų sagos ir karalienės Hortenzijos amuletas

     Europa šiemet minėjo Vaterlo mūšio 200-ąsias metines. Ta proga keletas žodžių apie neseniai Vilniaus senamiestyje surastus radinius, susijusius su Napoleono kariuomenės apsilankymu mūsų sostinėje.

     Kasinėjant Pranciškonų gatvėje vieno ūkinio pastato viduje radome beveik pusšimtį Napoleono armijos uniforminių sagų. Sagos rastos kažkada buvusiame nedideliame sandėliuke, kur greičiausiai buvo sumesti kareiviški mundurai, priklausę skirtingiems Napoleono  Didžiosios Armijos daliniams. Kiekvienam Prancūzijos kariuomenės daliniui buvo siuvamos skirtingų spalvų uniformos, joms gamintos sagos ir kitokie ženklai, ant kurių buvo užrašomas dalinio numeris arba pavadinimas. Kario uniformoje buvo kelios dešimtys sagų.

1 pav. 94-ojo ir 26-ojo linijinių pėstininkų pulkų ir Imperatoriškosios gvardijos sagos
Fig. 1. Buttons of 94th and 26th linear infantry regiments and Imperial guards 

     Dešimt surastų sagų priklausė 94-ajam, šešios – 26-ajam linijinių pėstininkų pulkams. Taip pat rastos devynios Imperatoriškosios gvardijos munduro sagos, kuriose pavaizduotas karūnuotas erelis. Šie daliniai dalyvavo Rusijos kampanijoje. Įdomu tai, kad 2001 m. atkastoje masinėje Napaleono armijos kapavietėje šių pėstininkų pulkų sagų nepasitaikė (M. Signoli et al.).

2 pav. Rė (1-3) ir Valchereno (4) salų drausmės pulkų sagos
Fig. 2. Buttons of disciplinary units - Régiment Pénal de l'Ile de Ré (1-3) and Régiment Pénal de Walcheren (4)

  

     Rečiau pasitaikančios sagos yra su dalinių pavadinimų užrašais. Daugiausia buvo sagų su užrašu „RÉGIM‘. DE L'ILE DE RÉ“. Tai yra Rė salos pėstininkų drausmės pulko munduro sagos. Pulkas šiuo pavadinimu gyvavo labai trumpai. Jis pradėtas formuoti imperatoriaus Napoleono Bonaparto 1811 m. sausio 24 d. įsaku ir buvo sudarytas iš vengiančių  tarnybos (verktinių), dezertyrų ir nusikaltėlių. 1812 m rugsėjo mėn. pulkas pervadintas į 132-ąjį linijinį pėstininkų pulką. Šis dalinys dalyvavo Rusijos kampanijoje, ypač pasižymėjo mūšyje prie Valkavisko. Pulkas dvi dienas (1812.11.14-16) gynė perkėlą per Ros upę atlaikydamas 33000 Rusijos kareivių puolimą. 1813 m. sausio 22 d. pulko vadovybė kartu su dalinio likučiais pasiekė Varšuvą. 470 km maršo metu maždaug pusė jo kareivių sušalo ar mirė nuo bado ir išsekimo. Panaši ir 2-ojo Valchereno salos drausmės pulko (Régiment Pénal de Walcheren) istorija.

3 pav. Universali linijinių pėstinikų (1) ir žandarmerijos rezervo būrio (2) sagos
Fig. 3. Universal button for linear infantry (1) and button of compagnie de réserve of Ariege department (2)

     Karinių kampanijų metu sagos neretai ištrūkdavo ir pasimesdavo, todėl kariai pakeisdavo jas seniau naudotų mundurų sagomis. Rasta sagutė (pav. 3:1) su Prancūzijos revoliucijos simboliais - liktoriaus fascija su užmauta Frygijos (laisvės) kepure. Tokios sagos naudotos visų linijinių pėstininkų pulkų uniformoms 1792-3 metais, t. y. iš karto po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Pasitaikė viena saga, priklausiusi Imperatoriškosios žandarmerijos rezervo 10-ojo legiono Ariežo departamento būriui (pav. 3:2). Žandarmerijos rezervo būriai saugodavo kalėjimus, kitus valstybinius pastatus. Priklausomai nuo departamento dydžio ir saugomų objekto skaičiaus būriai buvo skirtingo dydžio. Arježo departamento būrys buvo 6-osios klasės, t. y. jį sudarė tik 36 žmonės.  Reguliarioji kariuomenė būdavo nuolat papildoma kariais iš rezervo būrių. 1812 metais iš visų 107 žandarmerijos rezervo būrių į kariuomenę buvo paimti 1053 žmonės.

 

4 pav. Signetinis žiedas su karneolio akute. Karalienės Hortenzijos dovana?
Fig. 4. Signetic ring with cornelian intaglio. Gift of Queen Hortense?

     Tačiau įdomiausias radinys yra signetinis žiedas su karneolio gema, kuri išraižyta arabiškus rašmenis primenančiais simboliais. Pats žiedas, atrodo, yra sidabrinis, paauksuotas, jo lankelis nulūžęs. Kitoje žiedo akutės pusėje įbrėžti susikertantys, saulutę sudarantys brūkšniai.
Pusbrangis karneolio akmuo juvelyrikoje naudotas nuo seniausių laikų - papuošalai su karneoliu buvo gaminami Senovės Egipte, Kretos-Mikėnų kultūroje, signetinius žiedus su karneolio akute plačiai naudojo romėnai. Arabų kraštuose signetiniai žiedai naudoti korespondencijai antspauduoti. Skirtingai nuo europietiškų, kurie buvo spaudžiami į vašką, arabiški spaudai buvo tepami rašalu ir spaudžiami ant popieriaus. Spauduose dažnai būdavo užrašomas savininko vardas arba inicialai. Prancūzijoje tokias gemas su arabiškais rašmenimis vadino turkiškais akmenėliais, tačiau iš tikrųjų jos kilusios iš Irano, Afganistano ir kitų arabų šalių. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro arabų kalbų specialistai nustatė, kad žiedo akutėje išraižyti ženklai nėra arabiški rašmenys (už konsultacijas nuoširdžiai dėkoju arabų kalbų ekspertui Algimantui Litvinui ir jo kolegoms).

Pav. 5. Hortenzija Bogarnje
Fig. 5. Hortense de Beauharnais

     Signetinis žiedas su arabiškos stilistikos raižiniais yra unikalus radinys Lietuvos ir kaimyninių kraštų archeologinėje medžiagoje. Ieškant kaip ir iš kur šis daiktas pateko į Vilniaus senamiestį, pavyko rasti įdomių faktų. Pasirodo, kad Hortenzija Bogarnje, Napoleono Bonaparto podukra ir Olandijos karalienė, dovanodavo karneolio gemas su arabiškais įrašais Prancūzijos armijos karininkams kaip amuletus, saugančius juos karinėse kampanijose (plačiau galima rasti čia).
   Tai, kad karneolio gemos turi magiškų galių, buvo tikima seniai. Pats Napoleonas Bonapartas Egipto kampanijos metu 1799 m. įsigijo tokį amuletą ir visuomet turėjo jį su savimi. Po mirties amuletas atiteko jo sūnėnui Napoleonui trečiajam, kuris jį nešiojo prisikabinęs prie laikrodžio. Galiausiai talismaną paveldėjo jo sūnus Napoleonas Eženas, kuris 1879 m. žuvo Pietų Afrikoje kare su zulusais. Istorinis amuletas nuo žuvusiojo palaikų buvo pavogtas ir niekuomet neatsirado.
     Hortenzijos Bogarnje asmeninis gyvenimas nebuvo laimingas - ji buvo priversta ištekėti už nemylimo vyro, mirė jos mažametis sūnus. Paguodos ji ieškojo teikdama labdarą vargšams, užsiimdama kita labdaringa veikla. Apie 1807 m., grįžusi iš Olandijos į Paryžių, ji pradėjo dovanoti "turkiškus graviruotus akmenėlius" Prancūzijos armijos karininkams. Šie į karalienės dovanas iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, tačiau po kelių karinių kampanijų pasklido gandas apie amuletų galias. Amuletai tapo labai vertinami ir paklausūs. Kariai, praradę amuletus, kreipdavosi į karalienę atsiųsti jiems kitą, moterys prašydavo akmenėlių savo kariaujantiems vyrams ar mylimiesiems. Labai tikėtina, kad vienas iš tų amuletų ir buvo prarastas Vilniuje. O mes jį iš naujo radome. Kaži, ar dar veikia?

Pypkės iš Sukilėlių g. Klaipėdoje

     Sukilėlių gatvėje 2010 m. atlikus archeologinius kasinėjimus maždaug 300 m² plote buvo rasta daug balto molio (kaolino) pypkių. Sklypas Sukilėlių g. 12 seniau buvo toje pačioje saloje, kaip ir Klaipėdos pilis. Jame atkastos pastato liekanos siekiančios 16-tą ar net 15-tą amžių. 17 a. pradžioje sklypas atsidūrė pilies gynybinių įtvirtinimų zonoje - gyventojai buvo iškelti, o sklype iškastas vienas iš gynybinių griovių. 18 a. pabaigoje, Klaipėdos pilis prarado savo strateginę svarbą, jos pastatai buvo parduoti, o gynybiniai įrenginiai pradėti naikinti. Sukilėlių g. pastatyta areštinė, kuri jau pažymėta 1784 m. plane. Paskutiniame 18 a. dešimtmetyje užpiltas ir sklype buvęs gynybinis griovys. Areštinės aplinkoje žemės paviršius buvo paaukštintas daugiau kaip metrą, o griovio vietoje supiltinis sluoksnis siekė daugiau kaip 3 metrus (1 pav.). Supiltame sluoksnyje buvo gausu įvairių buitinių atliekų, tame tarpe ir pypkių.

1 pav. Kanalas užpiltas 18 a. paskutiniame dešimtmetyje
Fig. 1. Canal filled at the last decade of 18 century

Greta buvusios areštinės pastato buvo atkasta ūkinė dėžė (2 pav.) su 19 a. pradžios šiukšlėmis, kurių tarpe taip pasitaikė kelios pypkės, reprezentuojančios kiek vėlesnį laikotarpį. Apie Klaipėdos pypkes informacijos kol kas nėra daug, todėl trumpai apie jas.  

2 pav. Ūkinė dėžė. 19 a. pradžia
Fig. 2. The garbage box. Early 19th century

     Pypkės - tai fabrikuose ir manufaktūrose masiškai gaminti molio dirbiniai, naudojant liejimo formeles. Kaolino pypkės pradėtos gaminti Anglijoje, tačiau pagrindiniu 17 a. kaolino pypkių gamybos centru tapo Goudos miestas Olandijoje, kuriame funkcionavo per šimtą manufaktūrų. Pypkių gamintojai savo dirbinius ženklindavo įspaudais ant pypkės kotelio, pentinėlio arba galvutės. 18 a. kaolino pypkių gamybos fabrikai atsirado ir Vokietijoje. Juose pypkes gamintos pagal olandiškus pavyzdžius, mėgdžiojant ne tik pypkių formą, bet ir ženklinimą.

     Pypkių ženklinimas leidžia identifikuoti gamintoją ir pagaminimo laiką. Tiesa, gamintojo ženklas dažnai būdavo spaudžiamas ant ilgo pypkės kandiklio, kuris dažniausiai randamas sutrupėjęs į daug dalių. Dėl šios priežasties sunku susieti kandiklio ženklinimą su konkrečia pypkės galvute. Sukilėlių g. rasta beveik 4,5 tūkstančio pypkių kandiklių fragmentų iš kurių 436 (beveik 10%) buvo su gamintojo ženklais arba ornamentuoti.

     Sprendžiant pagal Sukilėlių g. radinius, daugiausia pypkių buvo atgabenama iš Rostin miestelio Prūsijoje (dabar Roscin, Lenkija). Pypkių fabrikas buvo įkurtas 1753 metais vietinio žemvaldžio Colonel von Bredow. Nuo 1775 metų fabrikas priklausė pirkliui Isaak Salingre iš Ščecino. Rostino pypkės kopijavo olandiškų pypkių formą. Pentinėlio šone dažnai buvo įspaudžiamas skydas su šešiom žvaigždutėm, imituojantis Goudos miesto herbą. Pentinėlyje buvo įspaudžiami įvairūs ženklai, kurių reikšmė neaiški. Gali būti, kad jų funkcija tik dekoratyvinė, imituojanti olandiškų pypkių ženklus. Pypkių koteliai ženklinti įspaudais su užrašais FABRIQUE ROSTIN arba FABRIQUE ZUROSTIN.

3 pav. Rostino fabriko pypkių kandiklių ženklai
Fig. 3. Markings of clay pipes' stems of Rostin factory

     Sukilėlių g. pypkių radiniams buvo sudarytas darbinis katalogas, kuriame kandikliai parūšiuoti pagal spaudų ornamentika, kartu pateikiant ir radinių skaičius. Rostino pypkės daugiausia buvo ženklinamos dantytu ornamentu, kurio naudoti keli variantai (1 pav. R1 - R1g), taip pat langeliais (1 pav. R5, R5a). Kitaip ornamentuoti spaudai sutinkami rečiau. Be pateiktų lentelėje radinių, rasti dar 29 šio fabriko kandikliai tik su fragmentiškai išlikusiais užrašais, tai bendras jų skaičius yra 358, kas sudaro 82% visų ženklintų fragmentų.

4 pav. Weissensprig
 fabriko ženklai
Fig. 4. Weissenspring
 factory markings

Kitas pypkių fabrikas „Weissenspring“ veikė 1765-1835 metais Groß Lindow gyvenvietėje šalia Franfurto prie Oderio. Jame buvo gaminamos analogiškos pypkės kaip ir Rostin fabrike. Pypkės indentifikuotos tik pagal įspaudus koteliuose. Ženklinta spaudais su langelių ornamentu, rasti vos du spaudų variantai (pav. 4). Analogiškai ženklintų kandiklių teko matyti ir Vilniaus senamiesčio medžiagoje.
Olandijoje pypkių gamintojai kotelių ženklinimui skyrė mažiau dėmesio, nes savo ženklus spausdavo pypkių galvučių šonuose arba ant pentinėlio. Koteliai dažniausiai būdavo žymimi spaudais su dantukų ar taškelių ornamentais (5 pav. 1-4). Spauduose būdavo užrašytas gamintojo vardas ir pagaminimo vieta, pvz. "IN GOUDA". Pagal kotelių spaudus pavyko identifikuoti kelis gamintojus :  Barend van der Heijden 1790-? (tekstas „[B.V].D. HEYDE[N]“, pav. 5:4);  Hermanus van Keulen 1754-? (tekstas „A.V.KEULEN“, pav. 5:2); Bastian Overwesel (?) (tekstas „OVERWEZEL“, pav. 5:1,5). Nemažai spaudų užrašų yra neryškūs, perskaitomi tik fragmentiškai. Viso rasta 16 olandiškų pypkių ženklintų kotelių. Taip pat rasti keli koteliai su nenustatytų gamintojų ženklais - ant vieno įspausti inicialai „IS“ (pav. 5:6), ant kito sunkiai įskaitomas tekstas išilgai kandiklio (pav. 5:11). Taip pat rasta 12 ornamentuotų kotelių (pav. 5:7-10).

5 pav. Olandų (1-5) ir nenustatytų gamintojų pypkių koteliai
Fig. 5. Stems of clay pipes of Dutch (1-5) and unidentified manufacturers

   
     Pypkių galvutės paprastai rūšiuojamos pagal formą. Įvairiose šalyse sukurta daug joms skirtų tipologijų, net sunku kurią nors pasirinkti. Atrodo, kad geriausias sprendimas pasinaudoti olandų praktika  - suteikti galvučių formoms pavadinimus, atspindinčius pypkių formos ypatumus. Sukilėlių gatvėje dominavo taip vadinamos "kiaušinio" (oland. "ovoïde") formos galvutės. Tokios galvutės Olandijoje gamintos nuo 18 a. antrojo ketvirčio.
     Rostin ir Weissenspring pypkių fabrikuose ši galvutės forma buvo pagrindinė. Pentinėlio šone dažniausiai būdavo įspaudžiamas Goudos miesto herbą primenantis ženklas, greičiausiai siekiant parodyti, kad gaminių kokybė prilygsta olandiškiems pavyzdžiams. Pentino šonuose kartais būna iškilūs 1-3 taškai (primenantys Brailio raštą). Jų funkcija lieka neaiški.

6 pav. Pentinėlių ženklai ant "kiaušinio" formos pypkių

Fig. 6. Heel marks on "ovoïde" type pipe bowls

   
     Pentino pagrinduose daugiausia įspausti skaičių ir raidžių simboliai, taip pat simboliai, vaizduojantys gyvūnus, augalus, heraldikos motyvus ir kt. (pav. 6). Raidžių simboliai dažnai būna iš taškelių sudarytame apskritime arba užbrūkšniuotame fone.  Dalis ženklų išgraviruoti kruopščiai, nestokoja smulkių detalių. Dauguma ženklų pasitaikė po keletą kartų, daugiausia (17) rasta pypkių su "L" raide brūkšniuotame fone.

7 pav. Olandiškų ar jas imituojančių pypkių pentinų ženklai
Fig. 7. Heel marks of Dutch or Dutch like clay pipes

     Olandiškų pypkių galvutės nedaug kuo skiriasi nuo vokiškų, kai kurios jų kiek mažesnės, o molio masė pilkesnė. Pagal pentinų ženklus buvo nustatyti keli galimi Goudos pypkių gamintojai: ženklas „29“ su karūna - Dirk van der Valk, 1771-?; „BWB“ lapelių žiede - Bartholomeus de Pier, 1772-?; „E“ su karūna - Arij Carlier, 1748-?; „lelija“ - Hendrik Manshoofd, 1733 - 1770; „33“ -  Hendrik Nieuwland, 1736 -?. „L“ su karūna ir žvaigždute gali būti gerai žinomas Goudos prekės ženklas arba jo imitacija.

8 pav. Herbinės Rostino fabriko pypkės
Fig. 8. Clay pipes of Rosti factory with heraldic motifs

     Rostino pypkių fabrike gamintos ir herbinės pypkės. Rastos dvi pypkės papuoštos Prusijos herbu atlietos identiškose formose (8 pav.). Pentinėlių ženklai, vienok, skiriasi - vienoje pypkėje įspaustas Prūsijos herbas, kitoje - Dievo avinėlį primenantis simbolis. Analogiška pypkė yra rasta Žucevo (Rzucewo) mieste Lenkijoje, ten pentinėlio ženklas yra "21". Atrodo, kad šių pypkių kandikliai buvo ornamentuoti, ant jų išilgai užrašytas Rostino fabriko pavadinimas (tipas R4, pav. 4).
Herbinės pypkės gamintos tiek Olandijoje, tiek ir Anglijoje. Olandijoje buvo populiarios pypkes puoštos Oraniečių dvaro heraldiniais motyvais, tačiau jų galvučių forma ten kitokia. Labai panašių pypkiu rasta Augsburgo mieste Bavarijoje. Manoma, kad jos gamintos Olandijoje, nors neatmetama ir vokiškos kilmės galimybė.

9 pav. "Kuprotoji" galvutė
Fig. 9. "Kromkop" type bowl

10 pav. "Kuprotųjų" pypkių pentinėlių ženklai
Fig. 10. Heel marks of "kromkop" type pipes 

     Kita, gerokai rečiau sutinkama galvučių forma - vadinamosios "kuprotosios" (oland. "kromkop") galvutės (9 pav.). Ant šių galvučių pentinėlių šonų dažnai sutinkamas Goudos herbas ir/arba taškai. Pentinėlių ženklams naudoti vien raidžių simboliai be jokių pagražinimų. "Kuprotosios" pypkės, sudaro apie 5 % visų surastų galvučių. Tikėtina, kad jos gamintos kažkuriame Prūsijos fabrike.
      Dar viena grynai olandiška pypkių forma pavadinta „skiltelių“ (oland. „lobben“) terminu, nes primena nuluptą citrusinį vaisių (11 pav.). Gamintojo ženklai buvo spaudžiami galvučių šonuose. Sukilėlių g. rastos trys šios formos pypkių galvutės: viena turi „B“ su karūna ženklą, kuris priklausė Goudos meistrui  Bastiaan Overwesel (1737 - 1770). Kitoje įspausta raidelė "D" - greičiausiai Cornelis van Leeuwen (1778 -?) iš Goudos prekės ženklas. Trečiosios rastas tik fragmentas be ženklo.

11 pav. "Skiltelių" tipo olandiškos pykės
Fig. 11. "Lobben" type Dutch clay pipes

     Atskirą grupę sudaro Anglijoje gamintos pypkės kurios primena olandiškų "piltuvėlio" ("trechter") tipo pypkes (12 pav.). Rastos trys pypkės, kurių šone įspaustas ženklas "WM" su karūna taškučių apskritime (pav. 12:1) Ant jų pentinėlio šono buvo įspaudžiamas širdutės simbolis. Panašių pypkių yra rasta Gdanske (J. Dąbal 2013). Manoma, "WM" yra plačiai žinomos Anglijos pypkių gamintojų šeimos William Manby prekės ženklas. Tiesa, tokią pačią abreviatūrą naudojo ir žinomas Olandų pypkių gamintojas ir eksportuotojas Frans Verzijl (veikęs 1724-1785 m.).
Neryškų ženklą "WM" tik be apskritimo turi dar aštuonios pypkės (pav. 12:2). Šių pypkių galvučių forma panaši, tačiau jos kiek mažesnės, o pentinėlis neturi jokių ženklų. Pagal formą ir ženklą atrodo, kad šios pypkės gamintos Anglijoje, kur net šeši pypkių gamintojai naudojo inicialus "WM". Vienok negalima atmesti prielaidos, kad šios pypkės yra žinomų Eeuropos prekės ženklų kopijos pagamintos kur nors Vokietijoje.

12 pav. Angliškos pypkės su ženklu "WM"
Fig. 12. English clay pipes with "WM" mark

     Be paminėtų, rastos dar dvi fragmentiškai išlikusios "piltuvėlio" tipo pypkės. Vienos galvutės šone įspausta raidė "R", kitos galvutė be ženklų, tačiau yra kažkokie smulkūs simboliai pentinėlio šone. Apie jų kilmę kol kas nieko daugiau pasakyti neišeina.

13. pav. Įvairios kaolino (1-4) ir porceliano (5) pypkės
Fig. 13. Clay (1-4) and porcelain (5) pipes

     Kitų formų pypkių buvo nedaug. Rasta viena galvutė be pentino - "apvaliadugnė" ("rondbodem"),   (pav. 13:2), kurioje nebuvo įspausta jokių ženklų. Tris mažas pypkutes, taip pat be jokių ženklų, galima laikyti "piltuvėlio" formos atmainai (pav. 13:3). Tokios pypkutės labiau būdingos Anglijos gamintojams.
     Kaip minėta, absoliuti dauguma pypkių surinkta iš 18 pabaigos supiltinio grunto sluoksnio, kurie supilti pritaikant sklypą areštinės pastato statybai. Keletas pypkių rasta ūkinėje dėžėje,kuri buvo įkasta areštinės kieme (2. pav). Tai "skiltelių" tipo pypkė be jokių ženklų (pav. 13:1), fragmentiškai išlikusi pypkė su ūsuoto vyro veidu (pav. 13:4). Rasta ir viena porcelianinė pypkės galvutė, ant kurios raudonais dažais nupieštas peizažas su pastatu (pav. 13:5). Ūkinės dėžės turinys pagal fajanso radinius datuojamas 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais. Dėžėje rastos šio laikotarpio pypkės, atrodo, gamintos Vokietijoje.
   

14 pav. Pypkė nudrožtu kandikliu
Fig. 14. Bowl with worked stem

     Apibendrinant galima konstatuoti, kad 18 a. pabaigoje Klaipėdos rūkoriai rinkdavosi kaolino pypkes. Trapios kaolino pypkės dažnai suduždavo, todėl miesto kultūriniuose sluoksniuose jų fragmentų randama gausiai. Pypkių paklausa buvo didelė ir nuolatinė, todėl prekyba jomis ir tabaku tapo svarbia verslo šaka. Pypkės nebuvo brangus daiktas, tačiau ne visuomet skubėta jas išmesti. Rasta viena pypkės galvutė su nulūžusiu kandikliu, kurio galiukas buvo  nudrožtas, pritaikant naujam kandikliui (14 pav.).
     Pagal radinius drąsiai galima teigti, kad pagrindinę Klaipėdos pypkių rinkos dalį (apie 80%) užėmė Rostin fabriko gaminiai, kurių kainos ir kokybės santykis, matyt, geriausiai atitiko Klaipėdiečių poreikius. Dar apie 10% užėmė Wissenspring fabrikas, gaminęs panašią produkciją. Likusią dalį sudarė iš tolimesnių kraštų atgabenti gaminiai. Tabako pirkliai iš Anglijos ir Olandijos kartu prekiaudavo ir kokybiškomis žinomų prekių ženklų pypkėmis, tačiau jų buvo parduodama palyginti nedaug, greičiausiai dėl aukštesnės kainos. 18 a. antroje pusėje Klaipėda buvo judrus uostas, į kurį atplaukdavo laivai iš daugelio Europos šalių. Tikėtina, kad uoste viešėję pirkliai, jūrininkai ir kiti svečiai retkarčiais sudaužydavo ir išmesdavo savo pypkes, todėl kultūriniuose sluoksniuose rastos pypkės ne visuomet reiškia tiesioginę prekyba jomis.

Angobuoti stalo indai Klaipėdoje 17-18 aa.

     17-18 a. Klaipėdos  buitinėje keramikoje nesunku išskirti importinių indų grupes, kurios pasižymi tiek savita gamybos technologija, tiek ir charakteringa puošyba. Tuo metu Vakarų Europoje  buvo nemažai regionų ar miestų, kuriuose buvo gaminami keramikos indai, skirti ne tik vietinei rinkai, bet ir eksportui. Pagrindinė keramikos gaminių masė buvo gabenama vandens keliais. Į Klaipėdą indai buvo gabenami iš vokiškų, lenkiškų gamybos centrų, taip pat iš Anglijos, Olandijos ir net Kinijos, todėl Klaipėdos senamiesčio buitinė keramika pasižymi didele įvairove, o atvežtinės stalo keramikos kiekis akivaizdžiai viršijo vietinių puodžių gaminius.

     Pagrindinę atvežtos keramikos dalį sudaro stalo indai – lėkštės. dubenys, puodeliai, ąsočiai, taip pat buteliai. Nustatyti keramikos dirbinių kilmę ne visuomet paprasta. Vieni gamybos centrai pažįstami neblogai, apie juos parašytos monografijos, jų gaminiai pardavinėjami aukcionuose. Apie kitus centrus ir juose gamintus indus žinoma gerokai mažiau - kai kurių keramikos rūšių gamybos vieta nenustatyta, tik nuspėjama pagal jos paplitimo geografiją. Kilmės vietos nustatymą apsunkina ir tai, kad keramikos gamintojai dažnai kopijuodavo vieni kitų gaminius.

1 pav. Angobuota stalo keramika iš Klaipėdos, Sukilėlių g., 18 a. sluoksnio
Fig. 1 Slipware from Klaipėda (Memel), Sukilėlių str. 18 century deposits

     Gal kebliausia nustatyti kilmę glazūruotų stalo indų, pagamintų iš raudono molio, pirmiausia todėl, kad tai dažniausiai sutinkama žaliava. Viena iš tokios keramikos grupių yra indai, kurių paviršius prieš glazūruojant buvo padengiamas balto grunto sluoksniu – angobu (angl. „slipware“) (1 pav). Grunto sluoksnis neleisdavo persišviesti moliui per glazūrą, todėl šviesios dekoro spalvos išlikdavo sodrios. Kita vertus, angobas pablogindavo glazūros sukibimą su indu – dažnai randamos šukės su nutrupėjusia glazūra, dėl ko šie indai greičiausiai nebuvo laikomi labai aukštos kokybės gaminiais.
     Angobuotos keramikos puošybos koloritas apsiribojo keliomis spalvomis - žalia, geltona, ruda, kartais oranžine. Praktiškai nenaudotos mėlyna, violetinė juoda spalvos, kurios būdingos kitoms keramikos rūšims, pvz. vokiškai majolikai. Ornamentai buvo nupiešiami teptuku arba dažų pripildytais rageliais (vok. „malhorn“). Dažnai naudota ornamentavimo technika, kuriai neretai taikomas „sgraffito“ terminas –  kai piešinys atliekamas įbrėžiant griovelius, kurie perrėžia angobo sluoksnį. Ši technika greta estetinio efekto pagerindavo glazūros sukibimą su indu.
     Klaipėdoje tokios keramikos santykinai nėra daug, o jos vienodumas leidžia teigti, kad tai importiniai gaminiai. Vienas žinomiausių tokios keramikos gamybos centrų buvo Tiuringijoje, Werra, Fulda ir Weser upių baseinų gyvenvietėse.  Šio regiono miesteliuose veikė daug keramikos manufaktūrų, kurios eksportui gamino lėkštes ir dubenis. Werra lėkščių ir dubenų puošyboje vyrauja koncentrinės juostos ir dekoratyviniai augaliniai motyvai,  tačiau neretai buvo vaizduojami miestai, įvairios mitologinės, alegorinės scenos (2 pav.). Išskirtiniu indų puošybos bruožu laikomas įvairių užrašų naudojimas. Ant lėkščių būdavo užrašomos datos, sentencijos, palinkėjimai ir pan. Šią madą perėmė ir kiti vokiškos keramikos gamintojai.

2 pav. Werra lėkštė su Adomo ir Ievos siužetu
Fig. 2. Werra slipware depicting Adam and Eve

3 pav. Lėkštės iš Klaipėdos su Werra stiliaus ornamentika
(R. Songailaitė (red.), 2010)
Fig. 3. Slipware from Klaipėda with Werra decoration patern

     Regiono keramikos gaminiai tapo paklausūs toli už jo ribų – buvo eksportuojami į kitas Vokietijos žemes, taip pat Olandiją, Angliją ir kitur. Werra keramika buvo eksportuojama daugiausia per Brėmeno uostą, į kurį indai buvo atgabenami kartu su sieliais plukdomais Weser upe. Labiausiai Werra keramikos eksportas klestėjo 17 a., jos galima rasti to laiko Klaipėdos kultūriniuose sluoksniuose ( 3 pav.). Vėliau, atsiradus daugiau panašios produkcijos gamintojų, Wera keramikos dalis rinkoje sumenko.
     Kitas neblogai žinomas regionas, gaminęs panašią keramiką, buvo Reino žemupyje (pačiau galima pasiskaityti čia). Šis regionas pirmiausia garsėjo savo akmens masės keramika, kuri buvo eksportuojama per Amsterdamo uostą. Akmens masės keramikos Klaipėdoje randama gana daug, nebūtu nuostabu, jei kartu būdavo atgabenama ir angobuotų stalo indų.

Angobuotos keramikos gamybos cechą archeologai atkasė Lenkijos miesto Tarnobžego Miechociń priemiestyje. Cechas funkcionavo 16 a. pabaigoje - 17 a. pradžioje. Jame buvo gaminti stalo indai puošti polchromine ornamentika, kurioje galima įžvelgti ispaniškos Majolikos įtaką. Apie šio centro eksportą žinoma nedaug, teigiama kad Miechocino keramika pasiekdavo Elbingo miestą. 

4 pav. Angobuota keramika iš Klaipėdos su  taškučių ornamentu (R. Songailaitė (red.), 2010)
Fig 4. Slipware from Klaipėda with polka dot patern

     Klaipėdos angobuotų lėkščių tarpe išsiskiria indų grupė, kurios vienas iš dekoro elementų buvo smulkiais taškeliais puoštos zonos (4 pav.). Toks ornamentavimas labai tipiškas Švedijos 18 amžiaus miestelių keramikai (pav.5, dar pavyzdžių galima rasti čia). Švediška angobuota keramika paprastai laikoma vietinių meistrų darbu, apie kokią nors gamybą eksportui duomenų rasti nepavyko, tačiau akivaizdus Švedijos ir Klaipėdos radinių panašumas leidžia daryti prielaidas apie buvusius prekybinius ryšius.

5 pav. Lėkštės iš Jonšiopingo (1) ir Linšiopingo (2,3) miestelių Švedijoje
Fig.5. Tableware from Jönköping (1) and Linköping (2, 3) in Sweden

     Keramikos gamybos centrų Baltijos regione galėjo būti ir daugiau, tiesiog ne visi gamintojai turėjo išsikovoję rinkas didesnio mąsto prekybai, ar tiesiog dar stokojame duomenų apie juos. Galima kelti klausimą, ar gamino kokius nors stalo indus Klaipėdos puodžiai ir jei taip, tai kokius. Kaip minėta, angobuotos keramikos Klaipėdoje randama mažai, todėl ji laikoma atvežtine. Ko yra daug, tai raudono molio dubenų, kurių paviršius glazūruotas tiesiai ant molio paviršiaus (pav. 6,7). Dubenys padengti žalia arba skaidria glazūra. Ornamentuoti baltomis koncentrinėmis juostomis, bangomis, rečiau sudėtingesniais geometriniais ar augaliniais motyvais. Retkarčiais ant jų būdavo užrašoma pagaminimo data.

6 pav. Glazūruoti raudono molio dubenys iš Klaipėdos, Sukilėlių g.. 18 a. pabaiga
Fig. 6. Glazed redware from Klaipėda, Sukilėlių str.. Late 18th century.

7 pav. Glazūruoti raudono molio dubenys iš Klaipėdos, Sukilėlių g., 18 a. pabaiga
Fig. 7. Glazed redware from Klaipėda, Sukilėlių str.. Late 18th century.

     Panašios keramikos galima rasti daugelyje Europos šalių, pasitaiko jos ir Lietuvos žemyninės dalies senamiesčių sluoksniuose. Didelis radinių skaičius ir leidžia daryti prielaidą, kad tai vietiniai gaminiai. Be abejo, geriausiai į šį klausimą galima atsakyti suradus keramikos dirbtuves. Panašumai keramikos gamybos technologijose ir ornamentikoje atsirasdavo dėl intensyvių to meto prekybinių ryšių ir konkurencijos keramikos rinkoje. Klaipėdoje turime pavyzdžių, kai skirtingų rūšių keramikos gamintojai naudojo labai panašius siužetus (pav.8). 

8 pav. Angobuota (1) ir vokiškos majolikos (2, 3) lėkštės iš Klaipėdos vienodu siužetu
Fig. 8. Slipware (1) and German majolika (Stettiner ware) (2,3) sharing same characte decoration motif

   Aptartoji keramika tai tik dalis indų, kuriuos buityje naudojo Klaipėdiečiai. Apie vokiškąją majoliką ir kitus importinius indus - kitame dienoraščio įraše.

Pasinaudota:
R. Songailaitė (red.), 2010 - Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika XIV a. vid - XIX a. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.2010 m., Klaipėda

Kiniškas porcelianas ir jo replikos Lietuvos senamiesčiuose

      Kasinėdami Klaipėdos senamiestį radome nemažai fajanso ir porceliano šukių, tarp kurių buvo ir importinio kiniško porceliano. Pasirausęs interneto platybėse, sukurpiau nedidelę apžvalgėlę apie kinišką porcelianą ir jo įtaką Europos keramikos gamintojams. Iki šiol apie tai nedaug kas pas mus rašė, tai gal kam pravers.

     Dar visai neseniai Kinija dažnai asocijavosi su prastos kokybės vakarietiškų prekių kopijomis, tačiau vos prieš kelis šimtmečius viskas buvo atvirkščiai – Vakarų Europoje buvo labai vertinami kiniško porceliano indai, o vietiniai gamintojai rinką užtvindė pigesnėmis kiniškų indų replikomis. Porceliano indai iš Kinijos į Europą masiškai pradėti eksportuoti pačioje 17 a. pradžioje, Ming dinastijos imperatoriaus Vanli (1572-1620) valdymo laikais. 16-17 aa. sandūroje Kinijos ir Europos prekybiniai ryšiai sparčiai augo, pirmiausia Portugalijos ir Olandijos pirklių dėka. Teigiama, kad Kinijos porceliano sostinėje Dzingdedžene (Jingdezhen) specialiai Europai pagaminta ir eksportuota per 3 milijonus indų. Šie brangūs, taip vadinami "kraak" keramikos indai dažnai sutinkami to meto olandų tapytojų darbuose (1 pav.). Nemažai Mingų epochos keramikos išliko iki mūsų dienų: jos nesunku rasti muziejuose ir antikvariatuose, kolekcijas ženkliai papildė radiniai iš nuskendusių laivų.

1 pav. Jan van Kessel dirbtuvės (1626-79). Natiurmortas

     Vanli epochos porceliano indai atpažįstami pagal charakteringą puošybos stilistiką – sekcijomis sudalintus indų pakraščius (2 pav.). Sekcijose buvo dažniausiai buvo vaizduojami gėlių žiedai, vaisiai, kiti laimę nešantys kinų simboliai. Centrinėje dalyje buvo piešiami įvairūs motyvai: gėlės vazose, gamtos vaizdeliai su vabzdžiais, paukščiais ar gyvūnais, rečiau scenos su žmonių figūromis. Indai dažniausiai buvo dekoruojami tik kobalto mėlyna spalva.

     Prekyba su Kinija ne visuomet vykdavo sklandžiai, neretai kiniško porceliano rinkoje pritrūkdavo. Didelė paklausa skatino Europos keramikos gamintojus pateikti rinkai panašius, ir galimai pigesnius gaminius. Maždaug nuo trečiojo 17 a. dešimtmečio Olandijoje suklestėjo mėlynais dažais baltame fone išpieštos keramikos gamyba. Šiai keramikai prigijo Delft keramikos vardas (nuo Delft miestelio, kuriame veikė daug fajanso manufaktūrų). Delft keramika vadinami ne tik indai, bet ir kiti fajanso dirbiniai – apdailos plytelės, skulptūrėlės ir panašiai. Kiniškas porcelianas buvo kopijuojamas ir kitose šalyse - Vokietijoje, Portugalijoje, Anglijoje, Persijoje ir kitur.

2 pav. Kraak keramikos lėkštė
pagaminta Kinijoje maždaug
 1610-20 m

Vanli stiliaus Delft
 keramikos lėkštė
rasta Amsterdame. 17 a.

Pradžioje Delft keramikos meistrai dažnai preciziškai kopijuodavo kinišką indų puošybą (3 pav.). Vėliau motyvai buvo labiau stilizuojami, atsirasdavo vis daugiau vietinių siužetų – pvz. vėjo malūnai. Nukopijuoti ornamentiką sunku nebuvo, tačiau atkartoti paties porceliano kokybę europiečiams nesisekė dar ilgai. Tik 18 a. antrojoje pusėje Anglijos ir Vokietijos meistrams pavyko sukurti porcelianą, savo kokybe prilygstantį kiniškam. 

     Kiniško Kraak porceliano (datuojamo 17 a. pradžia) Lietuvos archeologinėje medžiagoje lyg ir nėra pastebėta, tačiau rasta nemažai Europoje pagamintų indų, kurių puošyboje nesunku atpažinti Vanli stilių. Kasinėjant Valdovų rūmus rasta lėkštė pagaminta Portugalijoje. Delft keramikos fragmentų randama gerokai dažniau. Pavyzdžiui Vilniuje, Trakų gatvėje rasta fajansinės lėkštės dalis su Vanli stiliui būdingu ornamentu - neužbaigtais linijų priraizgytais ovalais, kuriuos skiria kutai, kiek primenantys aštuonkojį (4 pav.). Centre greičiausiai buvo vienas būdingiausių šiam stiliui motyvų – prie vandens tupintis paukštis. Lėkštė turi visus Delft keramikai būdingus bruožus: abi lėkštės pusės padengtos balta glazūra. Ornamentas nupieštas kobalto mėlyna spalva ir padengtas skaidria glazūra. Molio masėje yra geltono pigmento.

 

4 pav. Delft fajanso
 lėkštė iš Trakų g. Vilniuje

     

5 pav. Delft apdailos plytelė.

Olandija, 17 a. pirma pusė 

6 pav. Delft apdailos plytelės
dalis rasta Klaipėdoje.
Olandija, apie 1640 m.

     Įdomu, kad kiniški indų dekoro motyvai buvo perkeliami ir ant apdailos plytelių (5 pav.). Klaipėdoje, kasinėjant Sukilėlių g. rasta daug apdailos plytelių papuoštų trimis tulpių žiedais, vienu būdingiausių motyvų, kuris taip pat atkartotas nuo kiniško porceliano (6 pav.). Tokios plytelės gamintos Olandijoje apie 1640 metus.

Ko gero daugiausia Vanli stiliumi puoštos keramikos yra tarp vokiškosios majolikos.  XVII –XVIII a. vokiškoji majolika dominavo Ščecino, Gdansko, Elbingo, Karaliaučiaus, Klaipėdos ir kitų Prūsijos bei Pomeranijos miestų stalo keramikoje. Vokiškosios majolikos pasitaiko ir Vilniuje – pavyzdžiui lėkštės fragmentai, kurios kraštai papuošti tipišku Vanli stiliaus ornamentu, rasti Šventaragio gatvėje (7 pav.). Indai gaminti iš šviesaus molio, todėl vizualiai kiek primena fajansą. 

7 pav. Vokiškoji majolika puošta Vanli stiliumi.
Rasta Šventaragio g., Vilniuje. 17 a. antra pusė

8 pav. Vokiškosios majolikos
 lėkštė rasta Elbinge. 17 a.

    Centrinėje dalyje dažnai naudoti tie patys siužetai kaip Kraak ir Delft induose, tarp kurių dažnai sutinkamas siužetas su paukščiu kemsyne (8 pav.) Naudoti ir savi motyvai vaizduojantys miestus, alegorijas ir kt. Kartais archeologai šią keramiką kildina iš Olandijos (http://www.stadtarchaeologie-lueneburg.de/mag/fay-marg.htm), kiti mano kad tai vietiniai gaminiai (http://staremiastoelblag-mah.blogspot.com/2013/01/o-talerzach-fajansowych-ciag-dalszy.html).

9 pav. Delft fajanso lėkštės fragmentai puošti Kangsi
 stiliumi. Rasta Sukilėlių g. Klaipėdoje.
18 a. pirma pusė

     17 a. pab. - 18 a. pradžioje į Europą atvežama žymiai įvairesnio kiniško porceliano. Porceliano žinovai išskiria keletą pagrindinių stilių, pavadintų tuo metu valdžiusių imperatorių vardais arba pagal ornamentikos koloritą. Pastariesiems „prilipo“ prancūziški pavadinimai „Famille verte“, „Famille rose“ ir pan. XVIII a. pirmoje pusėje nemažai porceliano i Europą buvo importuota iš Japonijos Arita miesto dirbtuvių. Šis porcelianas vadinamas „Imari“ vardu (pagal uostą Japonijoje, iš kurio buvo eksportuojamas porcelianas). Kinai taip pat pradėjo savo porcelianą puošti charakteringu mėlynos, raudonos ir auksinės spalvų deriniu (kiniškas Imari stilius). Importinės rytų keramikos mados atsispindėjo vokiškoje majolikoje ir Delft keramikoje, kurios fragmentų rasta Klaipėdoje (9 pav.).

18 a. Kinijos porcelianas pradėtas dengti ruda, taip vadinama Batavijos glazūra. Batavijos (Džakartos) uostas Javos saloje Indonezijoje tuo metu buvo pagrindinis prekybos centras, kuriame Rytų Indijos prekybos kompanijos apsirūpindavo kiniško porceliano indais. Rudai glazūruotas porcelianas buvo labai populiarus Olandijoje ir Švedijoje, nemažai jo rasta ir Klaipėdos senamiesčio XVIII a. antros pusės kultūriniame sluoksnyje Sukilėlių gatvėje (10 pav.). Klaipėdos kiniškas porcelianas gana įvairus. Dominuoja indai puošti kobalto mėlyna spalva, tačiau rasta ir Imari, Famille verte, Famille rose stiliumi puoštų indų. Šio laikotarpio kiniško porceliano masė turi melsvą atspalvį ir tuo skiriasi nuo visiškai balto vokiško ir angliško porceliano. 

10 pav. Kiniškas porcelianas padengtas Batavijos glazūra. 18 a. vidurys - antra pusė

Vilniuje kiniško porceliano randama mažiau, panašu, kad ne visuomet ši keramika būdavo atpažinta. Pranciškonų gatvėje rasta lėkštutė datuojama 18 a. antruoju ketvirčių (pav. 11). Pavienių šukių teko matyti ir kitose senamiesčio vietose. 

 

11 pav. Lėkštutė iš Pranciškonų g. Vilniuje

    
Europoje porcelianas pirmiausia pradėtas gaminti Vokietijoje, Meisene netoli Dresdeno, maždaug nuo 1710 m. Amžiaus viduryje gamyba pradėta daugelyje Europos šalių – Anglijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kitur. Vienok kiniško porceliano dekoro stilistika išliko madinga ir buvo naudojama dešimtmečiais. Kai kurie ornamentikos šablonai kaip „Mėlynieji svogūnai“, „Šlamutis“, „Senas gluosnis“ buvo ypač populiarūs ir naudoti iki 20 a. vidurio (pav. 11). 

12 pav. Populiariausi europietiško porceliano / fajanso motyvai: "Mėlynieji svogūnai", "Šlamutis" ir "Senas gluosnis"

 Pabaigai, norėtųsi palinkėti mūsų miestų archeologams atidžiau pasižiūrėti į iškasamą porcelianą. Manau pavyks rasti daugiau importo tiek iš V. Europos tiek ir iš Tolimųjų Rytų